Round Round Round

By Saturday, September 1, 2012 0 Permalink 0

Retas kuris šiame pasaulyje turbūt galėtų pasakyti, kad yra visiškai laimingas, kad viskas yra taip, kaip ir norėtųsi. Kažkas galbūt svajoja apie naują butą – erdvesnį, arčiau centro ar tiesiog, kad jis būtų “savas”. Kitų neapleidžia mintis apie naują darbą. Ar tai netinkamos darbo sąlygos, ar per mažas atlyginimas, ar visada blogai nusiteikęs viršininkas – priežasčių gali būti daug. O gal tiesiog žmogus pagaliau suprato, jog daro ne tai, ką norėtų, apie ką svajojo. Tokiu atveju vis prisimeni posakį: “Nieko nėra amžino”, todėl ir norisi tą vienintelį duotą gyvenimą praleisti taip, kad nesigailėtum. Kai kurie nori pakeisti savo antrąją pusę. Galbūt seniai apie tą galvojo, bet juk pripratimas daro savo, kaip paliksi žmogų, su kuriuo pragyventas dešimtmetis, apie kurį viską žinai…

Dar daug yra dalykų, dėl kurių žmonės būna nepatenkinti, arba, kas tiesiog sukelia (kartais) blogas emocijas. Tada tik pasakai sau: ” Aš tai pakeisiu ir įgyvendinsiu, tai, ko visada norėjau”. Tačiau dažnai tokie pažadai sau būna nustumiami į šoną iki kito “smegenų užtemimo”, o gal kaip tik “prašviesėjimo”. Taip sunku imtis veiksmų. Nors gal reikėtų sakyti: “Kažką keisti”. Naujovių norisi, bet taip pat jos ir kelia baimę – “O kaip bus?”. Retas kuris lengva ranka meta savo pragyvenimo šaltinį, juk šiais laikais svarbiau daryti “Ką reikia”, o ne “Ko norisi”. Nes žmogus turi būti apsidraudęs – neišeisi iš kad ir labai nemėgstamo darbo, kol neradai kito, neparduosi buto, kol neišsirinkai tinkamesnio. Juk nestovėsi gatvėje be grašio kišenėje ir be pastogės…  Apima panika.

Ir tokia ta pasaka be galo. Vis lauki kažkokio stebuklo. Kurio dažniausiai nebūna. Nebūna be darbo, pastangų. Aišku visada norisi, kad gėrybės kristų iš dangaus. Šį, gal ir kažkiek padriką, minčių kratinį sugalvojau rašyti po vakar tūkstantąjį kartą pažiūrėtų “Sex and the City: The Movie” abiejų dalių. Žinoma, filme viskas galiausiai baigiasi gerai. Tačiau turbūt taip gali būti ir realiame gyvenime, juk to pagrindu ir tie patys filmai kuriami. Tiesiog nereikia bijoti kažko imtis ir pirmiausia iš galvos išvaryti įkyrią mintį: “Nesugebėsiu”.

Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, bet rašant, galvoje sukasi vienas vaizdas “besisukantis žalias plisuotas sijonas”. Gyvenimas yra besisukantis plisuotas sijonas. Kartais su pakilimais, kartais nukritimais ir vis ratu, ratu, ratu. Tačiau taip bent jau esi ramus, nes po vieno nuosmukio, bus “kalnelis”, vėl švies saulė. Kad ir kiek bandytum tą sijoną išlyginti, ištiesinti – nepavyks. Todėl ir gyvenime negali visada būti vien giedros dienos. Bus visko.

O mano galvoje ir toliau minčių, idėjų sukasi milijonai. Vieną dieną gailiuosi, kad nestudijavau mados žurnalistikos, ir kaip sunku būti paaugliu, kai reikia akimirksniu nuspręsti “Kuo būsi užaugęs”, kitą dieną jau svarstau, ar ta sritis iš vis man. Trečią ryta pabudusi jau galvoju, kad kažkada vis tiek išpildysiu savo DIDŽIĄJĄ SVAJONĘ (kurią dauguma žino), vėliau mintyse piešiu rūbų eskizus, o, va, šiandien noriu siuvimo mašinos…Visko tiek daug, tiek būtų galima padaryti…Tačiau niekas nevyksta. Kodėl? Galbūt dėl to, kad iš visų jėgų stengiuosi išlyginti “tą sijoną” ir nebematau, koks jis iš tikrųjų gražus, su tais pačiais kalneliais ir įdubomis…

 

 

 

Photo: www.lyst.com

No Comments Yet.

Leave a Reply

Your email address will not be published.